Kai pirmą kartą nusprendžiau vakarieniauti 17:00, prisipažinsiu – skambėjo šiek tiek juokingai. Draugai juokavo, kad gyvensiu kaip močiutė kaime, o vakare teks griaužti nagus nuo alkio. Bet viduje kirbėjo jausmas, kad norisi kažką keist. Ne dietų, ne draudimų. Tik mažo pokyčio. Ir štai, tas „močiutės laikas“ mane pakeitė labiau nei bet kokia mitybos programa.
Vakarai be virtuvės – o gal be kaltės?
Pirmas vakaras buvo sunkus. Lyg ir sočiai pavalgiau, bet aplink 21:00 jau žvalgiau spintelę. Ne iš alkio – iš įpročio. Pasirodo, smegenys kurį laiką vis dar ieško saldaus paskutinio akcento, kuris tarsi vainikuoja dieną. Bet kai sąmoningai to atsisakiau, ėmiau girdėti tikrą kūno balsą – jis tylėjo. Jis buvo sotus.
Po kelių dienų miegas tapo gilesnis. Nebereikėjo valandos vartytis. Atsikeldavau lengviau, be sunkumo jausmo. Skaičiai svarstyklėse pajudėjo mažėjančia kryptim, bet tai buvo tik paviršius. Tikrasis pokytis vyko galvoje.
Ryte – energija, vakare – laisvė
Anksčiau vakarienė buvo ir ritualas, ir atsipalaidavimo forma. O dabar ji tapo laiku, kai sąmoningai valgau, mėgaujuosi, o ne tiesiog šlamščiu, kol žiūriu telefoną. Atsirado aiški riba: nuo 17:00 – poilsis, lengvumas, grynas oras ar knyga. Kūnas dėkojo – dingo pilvo pūtimas, cukraus lygis stabilizavosi, o saldumynai prarado savo magiją.
Vieną dieną pasimatavau senus džinsus. Jie įslydo be tempimo. Pažiūrėjau į veidrodį ir pastebėjau – oda atrodo švaresnė, akys – gyvesnės. Ir ne, tai nebuvo stebuklas. Tai buvo ramybė vietoj persivalgymo.
Kodėl tas 17:00 tampa nauju mano įpročiu?
Žmonės dažnai ieško stebuklingų produktų, kurie degina riebalus miegant, bet pamiršta paprastą principą – duok virškinimui laiko, ir jis padarys savo darbą. Kai valgai anksčiau, kūnas vakare nebekovoja su apkrova. Jis ilsisi. Jis regeneruoja.
Svarbiausia, tai nereikalavo jokių papildų, planų ar skaičiavimų. Tiesiog atsisėsti pavalgyti 17:00 ir nebegrįžti prie maisto. O jei vakare norisi kažko – puodelis žolelių arbatos ir kelios minutės su savimi.
