Aistė niekada nesijautė „didžioji“. Gyveno, kaip ir dauguma – dirbo, valgė vėlai vakare, dažnai praleisdavo pusryčius, o savaitgaliai buvo skirti poilsiui, ne judėjimui. Tačiau kai svarstyklės parodė 98 kg, o autobuse teko sėstis kraštinėje vietoje, kad būtų daugiau vietos – įvyko lūžis. Ne psichologiškai, o paprastai: nebenorėjo slėpti savo kūno. Nenorėjo būti pavargusi.
Ji nemėgo sporto. Jokių treniruoklių, jokių grupinių treniruočių. Bet pokytis vis tiek atėjo. Ir atėjo tyliai – per tris įpročius, kuriuos Aistė įvedė be didelių pažadų sau.
Pakeitė ne ką, o kada valgo
Vietoj nuolatinio užkandžiavimo ir chaotiškų valgymų, Aistė pasirinko vieną dalyką: nustatytus laikus. Pusryčiai iki 9 val., pietūs iki 14 val., vakarienė – iki 18:30. Viskas. Jokios magijos, jokių išskirtinių produktų. Ji pastebėjo, kad net ir valgydama makaronus ar keptą varškės sūrį vakarienei, svoris vis tiek mažėjo – nes virškinimui paliko laiko.
Pradėjo vaikščioti ne dėl kalorijų, o dėl galvos
Iš pradžių tai buvo tiesiog pasivaikščiojimas po darbo. 20 minučių. Kartais su podcastu, kartais tyloje. Be spaudimo, be laiko matuoklių. Vėliau įpročiai pasikeitė – tapo malonumu. Kai išmoko vaikščioti ir rytais (ne sportui, o sau), svoris pradėjo mažėti greičiau. Ne todėl, kad sudegino kažkiek kalorijų, o todėl, kad sustiprino santykį su savo kūnu. Ir mažiau norėjosi „užvalgyti nuovargį“.
Ne dieta, o taisyklė: „kai nori – valgyk, kai nori visko – palauk 10 minučių“
Aistė neprisiekė mesti cukraus, nevengė picos ar šokolado. Bet kiekvieną kartą, kai užeidavo tas „noriu visko iš karto“ jausmas, ji sustodavo. Ne tam, kad susilaikytų, o kad suprastų – ar čia noras, ar emocija. Ir dažniausiai, po 10 minučių, noras praeidavo. Ji valgė viską, bet nebebėgo nuo nuotaikų į šaldytuvą.
Pokytis, kurio nesimatė veidrodyje – bet jautėsi
Per metus Aistė neteko 35 kilogramų. Taip, jos rūbai keitėsi, taip, atsirado daugiau energijos. Bet didžiausias pokytis buvo tai, kad ji pagaliau vėl pasijuto gyvenanti. Be spaudimo, be skaičiavimų, be dietų.
Ir kai dabar kas nors klausia, kaip jai pavyko – ji nesiūlo plano ar stebuklo. Ji siūlo pabandyti pradėti nuo laiko. Nuo vaikščiojimo. Ir nuo klausimo sau – ar tikrai dabar reikia valgyti, ar tiesiog norisi kažkur pabėgti?
Jei nori, kad svoris kristų be sporto salės, pradėk nuo klausimų, o ne nuo kalorijų. Nes kartais pokytis prasideda ne virtuvėje, o tavo paties galvoje.
