Aš nesilaikiau dietos. Neplanavau keisti viso gyvenimo. Tiesiog vieną vakarą, po eilinės dienos, kai užbaigiau šokolado plytele, pasidariau puodelį saldžios arbatos ir vis dar jaučiau tuštumą – pajutau, kad viskas per daug. Per saldu. Per dažnai. Per tyliai kūnas šaukiasi pokyčių, kai protas juos ignoruoja.
Tą vakarą nusprendžiau: 21 diena be jokio cukraus. Jokio pyrago, jokio „tik vieno sausainio“, jokios saldžios kavos. Nebuvo plano mesti svorį, tiesiog norėjau pamatyti, kas nutiktų, jei pagaliau nustočiau maitinti įprotį, kuris atrodė nekaltas.
Cukraus troškimas stipresnis nei maniau
Pirmos kelios dienos buvo… laukinės. Galva tvinkčiojo, norėjosi viską mesti ir grįžti prie bandelės. Net burnoje jaučiau kažkokį keistą sausumą. Atrodė, kad be cukraus neįmanoma nei susikaupti, nei pailsėti, nei nusiraminti.
Antrą dieną griebiausi net džiovintų slyvų – kas mane pažįsta, žino, kad niekada jų nemėgau. Tai buvo pirmas ženklas, kad protas ieško alternatyvų net tada, kai sąmoningai nori pokyčių. Tačiau kažkur nuo ketvirtos dienos viskas pradėjo slūgti. Potraukis mažėjo. Mintys apie saldumynus nebeatrodė tokios skubios.
Kūnas pasakė „ačiū“ savaip
Nustebau, kaip greitai kūnas pradėjo „kalbėti“. Pokyčiai buvo tokie aiškūs, kad net nesinorėjo jų ignoruoti:
- Energija tapo stabili. Nebebuvo kritimų po pietų, kai reikėdavo kavos arba kažko saldaus „atsigauti“.
- Miegas pagilėjo. Užmigdavau greitai, o rytai buvo žvalesni. Net savaitgalio snaudulių nebenorėjosi.
- Veidas atsigavo. Dingo keistas blizgesys ant odos, mažiau spuogų ant smakro ir kaktos. Atrodžiau ramiau – net kolegė pasakė, kad „gerai miegu“.
- Pilvas nebesipūtė. Kasdienis sunkumas dingo. Net džinsai sėdo kitaip.
- Saldumynų noras dingo beveik visiškai. Po poros savaičių vaisiai pradėjo atrodyti tokie saldūs, kad bananų net vengiau.
Maistas pasidarė skanesnis
Tai buvo keisčiausias efektas. Kiekvienas valgymas pasidarė ryškesnis. Ryžių košė su cinamonu atrodė kaip desertas, net paprasti kepti obuoliai – kaip kažkas stebuklingo. Kai skonio receptoriai išsilaisvina iš kasdienio cukraus bombardavimo, jie pagaliau ima girdėti tikrą maisto melodiją.
Pastebėjau, kad mažiau užkandžiauju. Pavalgiusi jaučiuosi soti, rami, be noro iškart „užsibaigti“ desertu. Ir tai nėra kova – tiesiog dingsta tas nerimas, kuris stumdavo ranką į saldumynų stalčių.
Emocijos be cukraus – kitokios
Pripažinsiu: buvau iš tų, kuriems šokoladas reiškė paguodą. Grįžus pavargus, liūdint, net džiaugiantis – visada „reikėjo kažko saldaus“. Išėmus cukrų, teko atrasti naujų būdų jaustis saugiai. Karšta arbata, pasivaikščiojimas, net trumpas skambutis artimam žmogui tapo naujais būdais atsipalaiduoti.
Ir, kas svarbiausia – emocijos tapo aiškesnės. Ne tokios dirbtinai numalšintos. Leidau sau būti pavargusiai, liūdnai, bet tai praeidavo greičiau nei cukraus sukelti bangavimai.
Ar grįšiu prie cukraus?
Nežinau. Galbūt. Bet tikrai nebe taip, kaip anksčiau. Dabar žinau, ką jaučia mano kūnas be jo. Dabar žinau, kad man nebūtina „nusipelnyti“ saldainio po darbo. Aš jau nusipelniau – būdama geresnėje formoje, su aiškesnėm mintim, ramesne oda ir lengvesniu žingsniu.
Kartais 21 diena gali pakeisti ne tik įpročius, bet ir tai, kaip jautiesi savo pačios kailyje. Ir tas jausmas – tikras. Ne toks, kokį duoda cukrus.
