Skaičiuoti kalorijas pradėjau dar studijų laikais. Iš pradžių tai atrodė kaip būdas susigrąžinti kontrolę. Viską dėjausi į programėlę – nuo kavos su pienu iki kelių migdolų. Bet kuo ilgiau tęsėsi ši rutina, tuo mažiau jaučiausi laisva. Kiekvienas maistas virto skaičiumi, o ne skoniu. Maistas tapo sąžinės patikra, o ne energijos šaltiniu.
Viskas pasikeitė vieną vakarą, kai pavargusi po darbo tiesiog atsisėdau valgyti be svarstymų, be programėlės, be savigraužos. Ir tada supratau – gal problema ne tame, ką valgau, o tame, kaip jaučiuosi valgydama.
Kai nustojau sekti viską – išmokau klausyti savęs
Pirmas žingsnis buvo paprastas – tiesiog pradėjau valgyti tik tada, kai jaučiu alkį. Ne iš įpročio, ne „nes jau pietų metas“, o tada, kai kūnas tikrai to prašo. Antras žingsnis – nebebaigti lėkštės vien todėl, kad „reikia suvalgyti viską“.
Pirmomis dienomis galvoje vis dar sukosi mintys apie kalorijas. Bet kuo labiau atsipalaidavau, tuo natūraliau atėjo noras rinktis maistingą, paprastą maistą. Ir štai kas pasikeitė per pirmas tris savaites:
- Pavalgiusi jaučiausi soti ilgiau, nes nebebijojau riebalų ar angliavandenių
- Dingo persivalgymai vakare – nebereikėjo „atsigriebti“ už dieną
- Kūnas atsigavo, sumažėjo pilvo pūtimas, pagerėjo nuotaika
- Svoris ėmė kristi be jokių dietų ar sporto kankynės
Maisto kontrolė pavargo – metas grąžinti pasitikėjimą
Per ilgus metus buvau įsitikinusi, kad be kalorijų skaičiavimo svorio numesti neįmanoma. Bet nutiko priešingai. Kai leidau sau valgyti be baimės ir kaltės, rezultatai atėjo natūraliai.
Svarbiausias atradimas – kiekvienas žmogus turi savo ritmą. Vieni jaučiasi gerai valgydami tris kartus per dieną, kiti – penkis. Vieni renkasi kruopas, kiti – kiaušinius. Viskas gerai, jei kūnas reaguoja ramiai, o galva nejaučia įtampos.
Išvados, kurių niekas nemokė mokykloje
Gal ir skamba paprastai, bet leisti sau valgyti be baimės – drąsus žingsnis. Ne kalorijos lemia rezultatą, o santykis su maistu. Kai nebesijauti kariaujantis su savimi, svoris pradeda kristi, o energija grįžta.
Nustojau bijoti maisto ir pradėjau juo mėgautis. O tuo pačiu – pradėjau jaustis geriau savo kūne. Ne todėl, kad jis tapo „tobulesnis“, bet todėl, kad pagaliau išgirdau, ko jis prašo.
