Pirmą kartą apie šitą metodą išgirdau iš draugės, gyvenančios Osakoje. Ji juokėsi, kad japonai jau seniai rado būdą vaikščioti taip, jog kūnas dirbtų, bet niekas iš šalies net nepagalvotų, kad tai – sportas. Be bėgimo, be sporto salės, be brangaus trenerio. Tik pėdos, kvėpavimas ir tempas.
Ir svarbiausia – po pasivaikščiojimo nejauti to įprasto nuovargio.
Priešingai, galva šviesesnė, kūnas laisvesnis, o skaičiai telefone rodo netikėtą rezultatą.
Kas čia tokio ypatingo?
Metodas vadinamas „Aruki kata“ – tai lėtas, bet ritmingas ėjimas, kurio metu dėmesys skiriamas ne atstumui, o kūno padėčiai. Stovėsenai, kvėpavimui ir net žvilgsniui. Skamba keistai? Bet būtent šie smulkūs dalykai daro didelį skirtumą.
Japonai sako: kai eini ne automatiškai, o sąmoningai – dirba daugiau raumenų. Net tie, kurių nesugebėtum įjungti sportuodamas sėdint salėje. Kuo stabilesnis stuburas, tuo daugiau energijos išnaudojama pusiausvyrai. Taip vaikščiojimas tampa tarsi tylus sportas.
Pabandžiau – ir likau šokiruota
Pirmą savaitę stengiausi žingsniuoti taip, kaip mokė: nugarą laikyti tiesiai, pečius laisvai, kvėpuoti per nosį, žingsnį leisti nuo kulno iki pirštų, o žvilgsnį nukreipti kiek aukščiau horizonto. Jokios muzikos, jokių ausinių – tik ritmas ir tylus stebėjimas.
Per 40 minučių surinkdavau daugiau nei 7 000 žingsnių. Po poros dienų pasiekiau 11 000. Be prakaito, be streso. Tik su jausmu, kad pagaliau kažkas veikia. Svoris ėmė judėti, o rytai – tapo laukiamu momentu.
Kai judesys tampa malonumu
Dabar šis vaikščiojimo būdas – mano ritualas. Ne dėl kalorijų, o dėl proto ramybės. Ir dėl to, kad nereikia save versti. Kai judesys tampa skanus – jį norisi pakartoti. Ir tai, ko nepavyko padaryti su dietom ar sportu, atsitinka savaime. Lėtai, bet užtikrintai.
Gal ir tau metas pabandyti žengti lėčiau – bet tiksliau. Galbūt tavo kūnas irgi laukia ne prakaito, o šiek tiek daugiau tylos ir tikrumo.
