Kiekvienas bandymas sulieknėti man asocijavosi su draudimais. Atsisakyti cukraus, duonos, makaronų, valgyti iki 18 val., skaičiuoti kalorijas… Po kelių dienų vis tiek palūždavau ir grįždavau prie naktinių užkandžių. Turbūt žinai tą jausmą – esi pavargęs, nervingas, ir tavo ranka automatiškai siekia sausainių, šokolado ar traškučių. Galvojau, kad be sporto tikrai nepavyks. Bet klydau.
Vieną vakarą, kai suvalgiau likusią vaikų picos dalį, o po to dar ir ledų, pagaliau pasakiau sau gana. Ne todėl, kad priaugau dar vieną kilogramą. O todėl, kad tiesiog nebenorėjau jaustis bejėgė. Ir čia prasidėjo pokytis, kuris nieko neturėjo bendra su sporto sale.
Nebemažinau porcijų – pakeičiau tai, kuo užkandžiauju
Neatsisakiau užkandžių. Priešingai – leidausi juos valgyti. Tik šį kartą rinkausi kitaip. Į šaldytuvą įkėliau ne šokolado plytelę, o virtų kiaušinių indelį. Į spintelę – ne bulvių traškučius, o paprastus kukurūzų paplotėlius. Ir visada šalia turėjau:
- riešutų sviesto (be cukraus, mažom porcijom),
- šviežių vaisių (ypač obuolių, nes jie ilgam suteikdavo sotumo),
- natūralaus jogurto, į kurį dėdavau šaukštelį cinamono ar linų sėmenų,
- baltyminių batonėlių, bet tik tų, kuriuose nėra 15 eilučių sudedamųjų dalių.
Pastebėjau, kad nebesinori užkandžiauti iš streso. Kai kūnas gauna baltymų ir skaidulų, nebėra tų aštrių alkio šuolių. Jautiesi tarsi stabiliai – tiek fiziškai, tiek emociškai.
Svarbu ne tik ką valgai, bet ir kada
Anksčiau dažnai praleisdavau pusryčius. Dabar stengiuosi suvalgyti ką nors jau per pirmąją valandą po atsikėlimo – pavyzdžiui, baltyminį jogurtą su chia sėklomis ar bananą su žemės riešutų sviestu. Pastebėjau, kad jei pradedi dieną nuo tinkamo užkandžio, visą dieną nesinori šlamšti saldumynų. Alkio bangos tampa švelnesnės.
Taip pat supratau, kad svarbu nevalgyti stovint, bėgant ar slaptai. Kiekvieną užkandį valgiau kaip mažą ritualą. Net ir tada, kai tai buvo tik agurko griežinėliai.
Per mėnesį – minus 4 kilogramai be jokio sporto
Nepakeičiau nieko drastiškai. Nepradėjau bėgioti, nesiregistravau į sporto klubą, nevartojau jokių riebalus deginančių papildų. Tiesiog pakeičiau požiūrį. Maistas tapo ne priešas, o sąjungininkas. Užkandžiai – ne gėda, o proga duoti kūnui tai, ko jam iš tiesų reikia.
Po mėnesio, kai svėriau save, pamačiau 4 kg mažiau. Ir dar svarbiau – jaučiausi lengvesnė, ramesnė, turėjau daugiau energijos. O tas vidinis dialogas, kuris anksčiau buvo pilnas „reikia susiimti“ ir „vėl prisiėdei“, tiesiog išnyko.
Ką verta turėti šalia, kai norisi ko nors „užkrimsti“?
Jeigu nežinai nuo ko pradėti – pradėk nuo savo virtuvės. Išmesk tai, kas verčia tave prarasti kontrolę. Įdėk tai, kas padeda jaustis gerai. Nebūtina visko keisti per naktį. Užtenka pradėti nuo vieno sprendimo: kitą kartą užkandžiauk taip, kad po 10 minučių nereikėtų savęs barti.
Kai kitą kartą atsidarysi šaldytuvą – pagalvok ne apie kalorijas, o apie tai, kaip nori jaustis po pusvalandžio. Jei norisi, kad kūnas būtų tavo draugas, pradėk elgtis su juo pagarbiai.
Ir taip, tik tiek užtenka, kad viskas pradėtų keistis.
