Lina niekada negalvojo, kad kada nors viešai pasakos savo istoriją. Ji buvo ta, kuri visada stovėjo nuotraukose gale, rinkdavosi juodus drabužius, net kai viduje troško spalvų. 102 kilogramai jai atrodė kaip nuosprendis, o ne laikina būsena. Tačiau viskas pradėjo keistis vieną sausio rytą, kai ji netyčia pasimatavo senus džinsus – ir net nebandė užtraukti. Tą akimirką kažkas joje sujudėjo.

„Aš pavargau būti pavargusi“, – parašė ji į savo dienoraštį.

Nebuvo jokių stebuklų. Nebuvo stebuklingų kapsulių, brangių trenerių ar mitybos planų. Tik trys sąmoningi pokyčiai, kurie pakeitė jos santykį su savimi ir maistu.

Kas pasikeitė per metus

Lina nenorėjo skaičiuoti kiekvieno kąsnio. Ji norėjo laisvės – kvėpuoti lengviau, judėti be dusulio, pasitikėti savimi.

Ir tai prasidėjo nuo trijų kasdienių sprendimų:

1. Vakarienė – ne vėliau nei 17:30

Šis įprotis pasirodė paprastas, bet veiksmingas. Ji vakare jautėsi ne persivalgiusi, o švelniai alkanesnė – ir tas jausmas leido ryte pabusti lengvai.

organizmas ilsėjosi, ne virškino,
sumažėjo vakarinis saldumynų noras,
atsirado daugiau laiko sau – skaitymui, vaikščiojimui, poilsiui.

2. Judėjimas ne dėl kalorijų, o dėl galvos

Lina išmoko nekovoti su sportu – ji pradėjo vaikščioti. Ne maratonais, o ramiai, su muzika arba paukščių garsais.

5 tūkstančiai žingsnių kasdien tapo norma,
pasivaikščiojimai padėjo susitvarkyti mintis,
atsirado rutina, kuri teikė stabilumo jausmą.

3. Sąmoningas valgymas

Ji pradėjo valgyti lėtai, be telefono, be serialų, be skubėjimo. Tai iš pradžių erzino, bet galiausiai pakeitė viską.

greičiau pajusdavo sotumą,
nustebo, kiek mažiau maisto iš tiesų reikia,
ėmė rinktis natūralesnius skonius, ne perdirbtą „greitą“ maistą.

Rezultatai – ne tik skaičiai

Po 12 mėnesių Lina svėrė 64 kilogramus. Bet skaičiai jos nebepavergė. Ji nebesvarstė, kiek kalorijų buvo varškėje ar arbatiniame šaukštelyje riešutų sviesto.

Svarbiausia – kaip ji jautėsi.

dingo rėmuo, kurį kentė metų metus,
pagerėjo miegas – užmigdavo per 15 minučių, keldavosi be žadintuvo,
pradėjo drąsiau bendrauti su žmonėmis, nes jautėsi vertinga.

Ką Lina sakytų sau prieš metus

„Nustok laukti pirmadienio.“ Toks jos patarimas. Ji ilgai laukė tobulos dienos, mėnulio fazės ar motyvacijos pliūpsnio. O iš tiesų viskas prasidėjo tą rytą, kai tiesiog nebenorėjo gyventi taip, kaip iki tol.

Ir nors kelias nebuvo greitas, nebuvo ir lengvas, bet jis buvo jos.