Amerikiečių neurologas Andrew Huberman teigia, kad svorio metimas dažnai stringa ne dėl valios trūkumo ar kalorijų perteklius, o dėl to, ką galvojame apie maistą. Pasirodo, mūsų smegenys jau nuo ryto siunčia impulsus, lemiančius, ar rinksimės saldų batonėlį, ar sotų kiaušinį. Kai šie impulsai nesutvarkyti – jokia dieta neveikia.
Mintys, kurios stabdo rezultatus
Tyrimai rodo, kad dauguma žmonių, bandančių sulieknėti, gyvena nuolatiniame režime: „negaliu“, „reikia susilaikyti“, „jeigu suvalgysiu – viskas prarasta“. Bet būtent šie žodžiai įjungia streso mechanizmą smegenyse, kuris… sustabdo riebalų deginimą. Kūnas pradeda kaupti, nes jaučia grėsmę. Paradoksalu, bet kuo labiau save spaudi – tuo sunkiau krenta kilogramai.
Naujas požiūris į valgytoją – ne į maistą
Huberman siūlo keisti ne tai, ką valgai, o tai, kaip apie save galvoji. Smegenys reaguoja į tapatybę. Jei žmogus pradeda kartoti sau: „esu žmogus, kuris rūpinasi savimi“, „aš neatsisakau, aš renkuosi“, – po kurio laiko kūnas ima elgtis kitaip. Atsiranda natūralesnis sotumo jausmas, mažiau impulsyvių užkandžiavimų, o sportas tampa ne bausme, o noru.
Įpročiai formuoja realybę
Nauja sistema remiasi mažais, bet kryptingais veiksmais. Ne drastiškomis dietomis, o mikropermainomis. Kai kasdien kartoji tam tikrą elgseną – net paprastą pasivaikščiojimą po valgio ar lėtesnį valgymą – smegenyse keičiasi jungtys. Ir tada pradeda veikti automatika. Nebereikia versti savęs. Atsiranda vidinis jausmas, kad „noriu taip daryti“.
Veikia tik tada, kai pajunti
Mokslas jau nebesiremia tik kalorijų skaičiavimu. Smegenų plastika – gebėjimas keistis – čia tampa pagrindiniu įrankiu. Kad tai suveiktų, reikia emocinio ryšio su pokyčiu. Kitaip tariant, vien žinojimo neužtenka. Reikia, kad tai taptų gyvenimo dalimi. Kad nuo pirmadienio ne lauki pabaigos, o jau gyveni kitaip.
Ir dar – atleisk sau
Vienas stipriausių blokų – savęs peikimas. Kai suvalgai desertą ir iškart puoli save: „vėl nepavyko“, „neturiu valios“, – smegenys tai fiksuoja kaip pavojų. O kai sakai: „šįkart pasimėgavau, bet grįžtu į savo ritmą“ – tai tampa tvaria sistema. Ne griežta, o gyva. Ir štai tada pokyčiai tampa realūs. Be streso. Be kovos su savimi. Su savo kūnu – vienoje komandoje.
