Įprasta darbo savaitė. Kava su šokolado plytele po pietų. Riebi vakarienė su saldžiu padažu. Dar „greitas“ jogurtas su vaisių skonio pertraukoje. Visi šie kasdieniai įpročiai mums atrodė normalūs, kol nusprendėme – savaitę išbandysime visišką atsisakymą pridėtinio cukraus. Be kompromisų. Be „tik vieno kąsnelio“.
Ne dėl to, kad norėjome būti tobuli. Norėjome pamatyti – kas nutinka kūnui, kai pagaliau pabandai duoti jam šiek tiek ramybės. Ne skaičiuojant kalorijas. Ne bėgant į sporto salę. Tiesiog – savaitė be jokio cukraus.
Pirmoji diena – galva rūke
Dar nesupratom, kaip stipriai buvom pripratę prie cukraus, kol jo netekome. Pirma diena priminė lengvą pagirių jausmą. Galva tarsi aptrauka. Atrodo, kad negali užsikabinti nė už vienos minties. Po pietų norėjosi miego, nors miegojome ilgai.
Ir tai nebuvo alkis. Tai buvo kažkas kito – tarsi kūnas tikėtųsi, kad kažkurią minutę ateis „atlygis“, ir kai to negauna, pradeda maištauti.
Trečia diena – išlenda emocijos
Buvome šiek tiek suirzę. Viskas erzino – kamščiai, garsai, net kava be cukraus. Kai kurie komandos nariai net prisipažino sapnavę saldumynus. Viena kolegė pasakojo, kad vakare pirmą kartą po ilgo laiko be sąžinės graužimo suvalgė paprastą obuolį – ir jis pasirodė saldesnis nei desertai, kuriuos valgydavo kiekvieną savaitę.
Viskas darėsi aiškiau: cukrus – ne tik skonis burnoje. Jis buvo tapęs emociniu ramentu, kuriuo rėmėmės po sunkios dienos, streso ar nuobodulio.
Penkta diena – kažkas pradėjo keistis
Nors vis dar jautėme tam tikrą tuštumą po pietų, kas labiausiai nustebino – energijos pasiskirstymas. Pradėjom nebesmukti 15 val. Ėmėme pastebėti, kad rečiau norisi užkąsti „šiaip sau“. Vienam iš mūsų net sumažėjo poreikis kavos – ir jis pats buvo šokiruotas.
Daugiau dėmesio skyrėme maistui, kurį valgome. Skaityti etiketes tapo žaidimu. Kur cukrus slepiasi po „gliukozės sirupo“ vardu, o kur jo tiesiog nereikia?
Septinta diena – saldus pergalės skonis be cukraus
Paskutinė diena nebuvo šventė, kur lauki, kada vėl grįši prie senų įpročių. Atvirkščiai – kilo noras tęsti. O dar svarbiau – atsirado sąmoningumo jausmas. Jautėsi, kad ne maistas mus valdo, o mes jį.
Kelios realios pasekmės per šias 7 dienas:
- išryškėjo skonio receptoriai – net morkos tapo desertu,
- sumažėjo pilvo pūtimas,
- pagerėjo miegas ir ryto nuotaika,
- atsirado tikras alkio ir sotumo skirtumas.
Ar verta tai kartoti?
Kiekvienas gali nuspręsti pats. Mums ši savaitė tapo veidrodžiu – ir ne tiek dėl išvaizdos, kiek dėl santykio su savimi. Supratom, kiek daug valgymo neturi nieko bendra su alkiu. Ir kiek mažai reikia, kad pradėtum jaustis šiek tiek geriau.
Ši patirtis parodė, kad kūnas iš tiesų žino, ko jam reikia – jeigu tik leidžiame jam kalbėti.
