Tą vakarą stovėjau prieš veidrodį ir supratau, kad viskas užkniso. Jaučiausi apsunkusi, lyg kas būtų pridėję kuprinę ant pečių. Sportuoti bandžiau, dietų laikytis bandžiau. Efektas? Labiau nuovargis nei rezultatas. Ir tada kažkas spragtelėjo galvoj – gal problema ne tame, kiek suvalgau, o kada tai darau?

Nebuvo jokių stebuklingų receptų ar „detox“ triukų. Tik viena nedidelė permaina, kuri virto dideliu pokyčiu. Vakarienė. Tiksliau – kaip ją pakeičiau.

Pokytis, kurio nereikia bijoti

Anksčiau mano vakarienė būdavo kaip šventė. Grįžti pavargus, atsisėdi prie serialo, pasikrauni didelę lėkštę makaronų ar sumuštinių, ir viskas atrodo normalu. Kol ryte neatsibundi su sunkumu skrandyje ir veidu, kuris atrodo lyg neišsimiegojęs jau trečią savaitę.

Dabar darau kitaip. Vakarienę suvalgau iki 18 val. ir viskas. Jokio užkandžiavimo vėliau. Jokio „dar vieno šaukštelio“. Jei labai norisi – geriui arbatą be cukraus. Šitaip ne tik lengviau užmigti, bet ryte nesinori griebtis bandelės iškart pabudus. Dingo naktinis alkis, kuris anksčiau atrodė kaip neišvengiamas.

Ką pastebėjau po savaitės

Pradžioje buvo keista. Ne fiziškai – psichologiškai. Tarsi kažko sau atimi. Bet po kelių dienų pasidarė net lengviau. Ryte pabundu aiškesniu protu. Nebesinori snausti. Ir svarbiausia – pradėjo kristi svoris. Lėtai, bet užtikrintai. Po trijų savaičių – minus 5 kilogramai. Be dietų, be skaičiavimų. Tik šitas vienas mažas pokytis.

Kas svarbiausia šiame įprotyje?

Ne tik valandos, bet ir požiūris į save. Nes tai nėra apie draudimą. Tai apie ribas, kurios išlaisvina. Kai paskutinis dienos valgymas įvyksta anksčiau, kūnas pagaliau gauna ramybę. Tu miegi, o jis dirba – be papildomo maisto apdorojimo.

Jei nori pabandyti, patarčiau pradėti palaipsniui. Ne šokti iškart į „valgyk iki 17:00“, bet pamažu stumti vakarienę ankstyn. Kūnas pripranta, o tu pradedi jaustis kitaip. Aiškiau. Lengviau. Ramiau.

Ir galiausiai – drabužiai ima kristi nuo pečių lyg savaime.