Metus vaikščiojau ratu. Valgiau mažiau nei kiti, sportavau sąžiningai, bet veidrodis atrodė taip pat. Kiekvienas bandymas baigdavosi tuo pačiu – pradinė motyvacija, vėliau nusivylimas, ir galų gale vėl ledai vakarienei. Kol kartą sporto salėje treneris pasakė sakinį, kuris pakeitė viską: „Tu per daug bandai. Ir tuo pat metu – ne taip, kaip reikia.“
Atrodė kvaila. Kaip gali daryti per daug, bet tuo pačiu – ne ten? Bet kai išgirdau šias tris pastabas, viskas stojo į vietas.
Šios 3 įtampos stabdo daugiau nei bet koks šokoladas
Kai mečiau šiuos įpročius, svoris pagaliau pajudėjo. Ir ne tik svoris – pagaliau pasikeitė ir požiūris į save.
1. Per stipri kontrolė, kuri uždusina
Atrodė, kad jei nesuskaičiuosiu kiekvieno kąsnio – viskas nueis perniek. Naudojau programėles, skaičiuodavau kalorijas, tikrinau baltymus, angliavandenius, net vandenį gramais. Ir ką tai davė? Alkį. Pyktį. Ir mintis apie maistą nuo ryto iki vakaro.
Treneris pasakė paprastai: „Sotus žmogus negalvoja apie maistą visą dieną.“ Tai mane sukrėtė. Išmokau valgyti taip:
- Nebesveriu maisto, bet stebiu lėkštės turinį.
- Pusę užima daržovės, ketvirtį – baltymai, likusi dalis – angliavandeniai.
- Neužkandžiauju stovėdama. Kiekvienas valgymas – sėdint, su dėmesiu sau.
Kai valgymas tapo nebe stresas, dingsta ir persivalgymas. Kūnas prisitaiko greičiau nei protas.
2. Sportas iš pareigos – tiesus kelias į perdegimą
Anksčiau eidavau sportuoti iš įsipareigojimo. Jei praleisdavau treniruotę – graužiau save. Jei nesuprakaituodavau stipriai – skaičiau tai beverte diena. O tada vieną savaitę tiesiog paleidau. Išėjau pasivaikščioti vietoj treniruotės. Kitą dieną tik tempiausi. Trečią – dėjau ausines ir šokau per pietų pertrauką.
Ir nutiko keistas dalykas – pradėjau laukti judesio. Jis tapo ne bausme, o malonumu.
Dabar įsiklausau į save:
- Jei pavargusi – darau mažiau, bet judu vis tiek.
- Svarbiausia – pastovumas, o ne tobulumas.
- Ir kartais aktyvi diena yra tiesiog ilgas pasivaikščiojimas su muzika.
3. Svarstyklės – priešas, kuris apsimeta draugu
Sverdavausi kas rytą. Nors ir žinodavau, kad vienas kiaušinis gali pakeisti skaičių, vis tiek žiūrėdavau į jį kaip į tiesą. Kai skaičius didesnis – diena sugadinta. Kai mažesnis – šventė, bet su nerimu: ar išlaikysiu?
Vieną rytą palikau svarstykles spintoje. Ir nepasiilgau jų nė karto.
Stebiu kitus ženklus:
- Ar užsisega senesni džinsai be pūškavimo?
- Ar mažiau išsipučiu vakare?
- Ar daugiau energijos ryte?
Tai tapo tikresniu matu nei bet koks skaičius. O kai nebeskubi matuoti progreso kas rytą – jis ima rodytis savaime.
Lieknėti pradėjau tik tada, kai nustojausi versti save
Tai, ką mums dažnai rodo internete – yra paviršius. Tobulos kūno linijos, griežti planai, spaudimas būti „geriausia versija“. Bet tikra pažanga dažnai ateina ne per papildomą valandą sporto ar minus 200 kalorijų. O per leidimą sau kvėpuoti.
Kai pradėjau mažiau reikalauti iš savęs ir daugiau rūpintis tuo, kaip jaučiuosi – viskas ėmė keistis. Ne iškart. Bet stabiliai. Ir be alkio.
Tos trys paslaptys nėra stebuklas. Jos paprastos. Tik jas sunkiausia priimti. Nustoti bėgti ir tiesiog pabūti su savimi – toks ir buvo pirmas žingsnis į kūną, kuriame jaučiuosi gerai.
