Kai Tomas sėdo valgyti savo dvigubo mėsainio su traškiom bulvytėm, jis jau žinojo, ką darys kitaip. Neatsisakys greito maisto. Neis į sporto salę penkis kartus per savaitę. Ir vis tiek, po metų, jo kūno masė sumažėjo per pusę.
Skamba kaip pokštas? Jo gydytojas manė tą patį. Kol nepamatė kraujo tyrimų.
Kas pasikeitė, jei meniu liko tas pats?
Tomas nesistengė tapti mitybos guru. Jis tiesiog pavargo nuo visų „dabar jau tikrai veikiančių“ dietų. Kiekviena baigdavosi tuo pačiu – keliais kilogramais mažiau ir vėl viskas atgal. Šį kartą jis elgėsi kitaip – nekeitė, ką valgo, o kada valgo.
Jis pradėjo riboti valgymo langą. Pirmas kąsnis – 13 val., paskutinis – 19 val. Viskas, kas liko už to intervalo, buvo arbata, kava be cukraus ir tyla skrandyje. Toks paprastas laiko ribojimas privertė organizmą dirbti kitaip. Ir kūnas pradėjo atsikratyti svorio.
Ar tai buvo lengva?
Ne. Pirmas tris dienas jis jautėsi lyg būtų netekęs pagrindinio malonumo. Bet kuo ilgiau laikėsi tvarkos, tuo labiau pajuto, kad nebevaldo maisto, o valdo save. Tiesa, ne viskas buvo rožėmis klota – kartais savaitgaliais nuklysdavo, kartais vėl suvalgydavo per daug. Bet negrįžo prie seno grafiko.
Ir svarbiausia – jis nebesijautė pralaimėjęs, kai suvalgydavo šokoladinį desertą. Jis žinojo, kad kitas valgymas bus rytoj.
Kodėl tai suveikė?
Tomas sąmoningai nesirinko dietos. Jis rinkosi ritmą. Organizmui svarbu ne tik ką gauna, bet kada tai gauna. Kai skrandis ilgiau ilsisi, pradeda veikti procesai, kurie iki tol buvo „išjungti“. Riebalai tampa pagrindiniu energijos šaltiniu, o alkio hormonai pagaliau nešokinėja nuo lubų iki grindų.
Jis valgė mėsainius, picas, net desertus. Bet ne visą dieną. Ir tai buvo skirtumas.
Ką jis sako šiandien?
„Aš tiesiog nebenoriu grįžti prie ankstesnio savęs. Man nebereikia visko atsisakyti, kad jausčiausi gerai savo kailyje. Mano paslaptis – tvarka, ne draudimai.“ Tomas vis dar lanko tas pačias greito maisto vietas. Tik jo akys dabar ieško mažesnės porcijos, o skrandis jau nebešaukia.
